45. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų.
46. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas.
47. Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli”.
48. Jis tarė jai: “Tavo nuodėmės atleistos”.
49. Esantieji kartu su Juo už stalo ėmė svarstyti: “Kas gi Jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!”
50. O Jis tarė moteriai: “Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami”.