5. Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius.
6. Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė.
7. Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino.
8. Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei.
9. Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės.
10. Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka.
11. Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina.
12. Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba.
13. Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę.
14. Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų
15. ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.
16. Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti.
17. Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė.
18. Aukšti kalnai – laukinėms ožkoms, uolos – triušiams prieglaudą teikia.
19. Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti.
20. Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda.
21. Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto.
22. Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes.
23. Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro.