30. Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.
31. Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: „Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!“
32. Bet Izaokas klausė: „Kas tu esi?“ Šis atsakė: „Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas“.
33. Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: „Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!“
34. Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: „Mano tėve, palaimink ir mane!“
35. Bet tėvas atsakė: „Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą“.
36. Ezavas tarė: „Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar – tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?“