27. Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: „Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.
28. Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!
29. Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!“
30. Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.
31. Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: „Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!“