17. Jehonatanas dar kartą prisiekė Dovydui, nes mylėjo jį kaip savo sielą.
18. Tada Jehonatanas tarė: „Rytoj jaunas mėnulis, tavęs pasiges, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia.
19. Po trijų dienų sugrįžk ir eik į tą vietą, kurioje buvai anksčiau pasislėpęs, ir atsisėsk šalia Ezelio akmens.
20. Aš paleisiu tris strėles į tą pusę, lyg šaučiau į taikinį.
21. Tada aš pasiųsiu berniuką atnešti strėles. Jei sakysiu berniukui: ‘Strėlės guli šiapus tavęs, surink jas!’, tuomet tau negresia pavojus, kaip Viešpats gyvas.
22. O jei tarsiu jam: ‘Strėlės guli už tavęs!’ tada eik, nes tave siunčia Viešpats.
23. O dėl mudviejų pasižadėjimo, tai Viešpats bus tarp tavęs ir manęs amžinai“.
24. Dovydas pasislėpė laukuose. Jauno mėnulio dieną karalius atsisėdo valgyti.
25. Karalius kaip paprastai atsisėdo į savo vietą prie sienos, Jehonatanas atsistojo, ir Abneras atsisėdo šalia karaliaus, o Dovydo vieta liko tuščia.