13. tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau. Jei mano tėvas sumanęs pikta prieš tave, aš tau pranešiu ir tave išsiųsiu, kad galėtum eiti ramybėje, o Viešpats bus su tavimi, kaip Jis buvo su mano tėvu.
14. Ir tu, jei aš būsiu gyvas, parodyk man Viešpaties gerumą, kad nemirčiau.
15. Ir neatimk savo maloningumo nuo mano namų per amžius, kai Viešpats išnaikins visus Dovydo priešus žemėje“.
16. Taip Jehonatanas padarė sandorą su Dovydo namais, sakydamas: „Viešpats teatkeršija visiems Dovydo priešams“.
17. Jehonatanas dar kartą prisiekė Dovydui, nes mylėjo jį kaip savo sielą.
18. Tada Jehonatanas tarė: „Rytoj jaunas mėnulis, tavęs pasiges, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia.
19. Po trijų dienų sugrįžk ir eik į tą vietą, kurioje buvai anksčiau pasislėpęs, ir atsisėsk šalia Ezelio akmens.
20. Aš paleisiu tris strėles į tą pusę, lyg šaučiau į taikinį.
21. Tada aš pasiųsiu berniuką atnešti strėles. Jei sakysiu berniukui: ‘Strėlės guli šiapus tavęs, surink jas!’, tuomet tau negresia pavojus, kaip Viešpats gyvas.
22. O jei tarsiu jam: ‘Strėlės guli už tavęs!’ tada eik, nes tave siunčia Viešpats.
23. O dėl mudviejų pasižadėjimo, tai Viešpats bus tarp tavęs ir manęs amžinai“.
24. Dovydas pasislėpė laukuose. Jauno mėnulio dieną karalius atsisėdo valgyti.
25. Karalius kaip paprastai atsisėdo į savo vietą prie sienos, Jehonatanas atsistojo, ir Abneras atsisėdo šalia karaliaus, o Dovydo vieta liko tuščia.