10. Eikite į vynuogynus ir naikinkite, bet ne iki galo. Pašalinkite atžalas, nes jos nepriklauso Viešpačiui!
11. Labai neištikimi buvo Izraelis ir Judas“, – sako Viešpats.
12. Jie išsigynė Viešpaties ir sakė: „Tai ne Jis. Nesulauksime nelaimės, nematysime nei kardo, nei bado“.
13. Pranašai taps vėjais, jie neturės žodžių – taip jiems atsitiks.
14. Todėl Viešpats, kareivijų Dievas, sako: „Kaip jie kalbėjo, taip jiems įvyks. Aš padarysiu savo žodžius tavo burnoje ugnimi, o šitą tautą – malkomis, kurias ugnis sudegins.
15. ‘Izraeli, Aš atvesiu prieš jus tautą iš toli, – sako Viešpats, – galingą tautą, labai seną tautą, kurios kalbos tu nemoki ir nesupranti, ką ji kalba.
16. Jų strėlinė kaip atviras kapas; jie visi yra karžygiai!
17. Jie suvalgys tavo derlių ir duoną, skirtą tavo sūnums ir dukterims, ir tavo avis bei galvijus; nurinks tavo vynmedžius ir figmedžius; jie sunaikins sustiprintus miestus, kuriais pasitikėjai.
18. Tačiau tada nesunaikinsiu jūsų visų’.
19. Kai jie klaus: ‘Už ką Viešpats, mūsų Dievas, mums taip padarė?’, tu jiems atsakysi: ‘Kaip jūs palikote mane ir tarnavote svetimiems dievams savo krašte, taip tarnausite svetimiesiems ne savo šalyje’“.
20. Skelbkite Jokūbo namams ir praneškite Judui:
21. „Klausykitės, kvaili ir neprotingi žmonės, kurie turite akis, bet nematote, kurie turite ausis, bet negirdite!
22. Argi nebijote manęs? – sako Viešpats. – Argi nedrebėsite prieš mane? Aš sulaikiau jūrą smėlio riba kaip amžina užtvara, kurios ji neperžengs, nors ir siaus. Nors bangos ir daužytų ją, nepralauš jos.
23. Bet šita tauta yra užsispyrusi ir kietos širdies, ji pasitraukė ir nuėjo.