8. Džiaugiasi kiparisai ir Libano kedrai, sakydami: ‘Kai tu kritai, kirtėjai nebeateina kirsti mūsų’.
9. Pragaras sujudo pasitikti tavęs ateinančio; dėl tavęs pažadino mirusiuosius, visus žemės valdovus, pakėlė nuo sostų visus tautų karalius.
10. Visi jie kalbės tau: ‘Tu nusilpai kaip ir mes, tapai mums lygus!’
11. Tavo didybė nugarmėjo į pragarą su tavo styginių skambesiu. Kandys yra tavo paklodė ir kirminai užklojo tave.
12. Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau? Kaip tu kritai žemėn, kuris buvai pamynęs tautas?
13. Tu sakei savo širdyje: ‘Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu dievų kalne tolimiausioje šiaurėje.
14. Aš pakilsiu aukščiau debesų, būsiu lygus Aukščiausiajam!’
15. Bet tu esi nublokštas į pragarą, į giliausią bedugnę.
16. Kurie tave mato, įsižiūri ir galvoja: ‘Ar tai žmogus, prieš kurį drebėjo žemė ir karalystės?
17. Kuris pavertė pasaulį dykuma, sugriovė miestus ir nepaleido savo belaisvių?’
18. Visų tautų karaliai garbingai guli savo kapuose.
19. Tu gi išmestas iš karsto kaip bjauri šaka. Esi apdengtas kardu nužudytųjų kūnais, guli duobėje tarp akmenų, kojomis mindomas.
20. Tu nebūsi palaidotas su kitais, nes sunaikinai savo kraštą, išžudei tautą. Niekada nebus minimi piktadario palikuonys.
21. Išžudykite jo vaikus už tėvo nusikaltimus, kad jie nebepakiltų, neapgyvendintų krašto ir nepripildytų žemės savo miestų“.
22. „Aš eisiu prieš juos, – sako kareivijų Viešpats, – sunaikinsiu Babilono vardą ir likutį – sūnų ir vaikaitį“, – sako Viešpats.