12. Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau? Kaip tu kritai žemėn, kuris buvai pamynęs tautas?
13. Tu sakei savo širdyje: ‘Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu dievų kalne tolimiausioje šiaurėje.
14. Aš pakilsiu aukščiau debesų, būsiu lygus Aukščiausiajam!’
15. Bet tu esi nublokštas į pragarą, į giliausią bedugnę.
16. Kurie tave mato, įsižiūri ir galvoja: ‘Ar tai žmogus, prieš kurį drebėjo žemė ir karalystės?
17. Kuris pavertė pasaulį dykuma, sugriovė miestus ir nepaleido savo belaisvių?’
18. Visų tautų karaliai garbingai guli savo kapuose.