4. Pirmo mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną stovėjau ant didelės Hidekelio upės kranto.
5. Pakėlęs akis, pamačiau ten stovintį vyrą, apsivilkusį drobiniais ir susijuosusį grynu Ufazo auksu.
6. Jo kūnas buvo kaip berilas, veidas – kaip žaibas, akys – kaip fakelai, rankos ir kojos – kaip žėrintis varis, o žodžių garsas – kaip didelės minios triukšmas.
7. Aš, Danielius, vienas temačiau tą regėjimą. Vyrai, kurie buvo su manimi, nematė jo, bet didelė baimė apėmė juos ir jie pasislėpė.
8. Aš likau vienas. Kai pamačiau šitą didingą regėjimą, manyje neliko jėgų. Mano veidas persikreipė, aš netekau jėgų.
9. Išgirdau žodžių garsą ir kritau be jausmų veidu į žemę.
10. Ranka palietė mane ir pastatė mane ant kelių ir delnų.
11. Jis man tarė: „Danieliau, didžiai mylimas vyre! Suprask žodžius, kuriuos tau kalbėsiu, ir stovėk, nes esu siųstas pas tave!“ Jam kalbant, aš atsistojau drebėdamas.