5. Mes nustatėme šį žmogų esant tarsi marą. Jis kursto maištą viso pasaulio žydijoje ir yra nazariečių sektos vadeiva.
6. Jis net mėgino išniekinti šventyklą. Štai kodėl jį suėmėme ir norėjome nuteisti pagal savąjį Įstatymą.
7. Bet tribūnas Lisijas su didele prievarta išplėšė jį iš mūsų rankų
8. ir liepė jo kaltintojams atvykti pas tave. Apie tai, kuo jį kaltiname, pats galėsi viską sužinoti, jį išklausinėjęs“.
9. Tiems žodžiams pritarė žydai, tvirtindami, kad taip esą iš tikrųjų.
10. Valdytojui davus ženklą, Paulius atsakė: „Žinodamas tave jau daug metų esant šios tautos teisėju, drąsiai ginsiu savo bylą.
11. Tau nesunku nustatyti, jog praėjo ne daugiau kaip dvylika dienų, kai atvykau į Jeruzalę pagarbinti.
12. Ir niekas manęs nematė su kuo nors besiginčijant šventykloje nei suburiant minią sinagogose ar mieste.
13. Jie negali įrodyti to, kuo dabar mane kaltina.
14. Bet aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo tėvų Dievui pagal Kelią, jų vadinamą sekta, tikėdamas visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose,
15. ir turiu viltį Dieve, kurią jie patys irgi pripažįsta, jog bus prisikėlimas iš numirusių – tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų.
16. Todėl stengiuosi visuomet turėti tyrą sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones.
17. Aš po daugelio metų atkeliavau savo tautai atiduoti gailestingumo dovanų ir aukų.
18. Todėl kai kurie Azijos žydai rado mane apsivaliusį šventykloje be jokios minios ir be jokio triukšmo.
19. Tai jiems reikėtų čia būti ir, jei ką turi prieš mane, kaltinti tavo akyse.
20. Pagaliau tegul ir šitie pasako, kokį nusikaltimą jie man įrodė, kai stovėjau prieš sinedrioną?