8. ir, viską jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę.
9. Rytojaus dieną, kai šitie keliaudami artinosi prie miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio melstis. Buvo apie šeštą valandą.
10. Jis pasijuto labai išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam ruošė valgį, jį ištiko dvasios pagava.
11. Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio jam leidosi žemyn kažkoks padėklas, lyg didelė marška, pririšta už keturių kampų ir nuleidžiama žemėn.
12. Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų, laukinių žvėrių, roplių ir padangės paukščių.
13. Ir jam pasigirdo balsas: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!“
14. Bet Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs nieko sutepto ar nešvaraus“.
15. Balsas antrą kartą tarė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“
16. Taip pasikartojo tris kartus, ir tuojau padėklas vėl pakilo į dangų.
17. Petrui tebesvarstant, ką galėtų reikšti matytas regėjimas, štai Kornelijaus pasiuntiniai, išklausinėję, kur Simono namai, sustojo prie vartų.
18. Jie sušukę paklausė: „Ar čia vieši Simonas, vadinamas Petru?“
19. Petrui, vis tebemąstančiam apie regėjimą, Dvasia tarė: „Štai trys vyrai ieško tavęs.
20. Kelkis, lipk žemyn ir keliauk su jais nė kiek nedvejodamas, nes Aš juos atsiunčiau“.
21. Taigi Petras nulipo žemyn pas Kornelijaus siųstus vyrus ir tarė: „Štai aš, kurio ieškote. Su kokiu reikalu atėjote?“
22. Tie atsakė: „Šimtininkas Kornelijus, teisus ir dievobaimingas vyras, turintis gerą vardą visoje žydų tautoje, gavo iš šventojo angelo nurodymą pakviesti tave į savo namus ir išklausyti tavo žodžių“.