1. Cerujos sūnus Joabas pastebėjo, kad karaliaus širdis palinko prie Abšalomo.
2. Joabas pakvietė iš Tekojos išmintingą moterį ir tarė jai: „Apsivilk gedulo drabužiais, nesitepk aliejumi ir apsimesk gedinti ilgą laiką.
3. Nueik pas karalių ir taip jam kalbėk“. Ir Joabas įdėjo žodžius į jos lūpas.
4. Tekojietė moteris, atėjusi pas karalių, puolė veidu į žemę, išreikšdama jam pagarbą, ir tarė: „Karaliau, padėk“.
5. Karalius jos klausė: „Kas nutiko?“ Ji atsakė: „Aš esu našlė, mano vyras miręs.
6. Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Juodu susiginčijo laukuose ir, nesant kas juos perskiria, vienas užmušė kitą.
7. Dabar visi giminės, sukilę prieš mane, sako: ‘Išduok tą, kuris užmušė savo brolį, kad jį nužudytume už jo brolį ir sunaikintume paveldėtoją’. Tuo būdu jie siekia užgesinti man likusią kibirkštėlę, kad nepaliktų ant žemės mano vyrui nei vardo, nei palikuonių“.
8. Karalius atsakė moteriai: „Eik į savo namus, aš duosiu nurodymą dėl tavęs“.
9. Tekojietė moteris tarė karaliui: „Mano valdove karaliau, kaltė tebūna ant manęs ir mano tėvo namų, o karalius ir jo sostas bus nekaltas“.
10. Karalius atsakė: „Kas tau grasins, tą atvesk pas mane, ir jis daugiau tavęs nebelies“.
11. Ji sakė: „Karaliau, atsimink Viešpatį, savo Dievą, ir nebeleisk kraujo keršytojams žudyti, kad jie nesunaikintų mano sūnaus“. Jis atsakė: „Kaip Viešpats gyvas, nė vienas tavo sūnaus plaukas nenukris žemėn“.
12. Moteris tarė: „Leisk savo tarnaitei pasakyti tau, karaliau, dar vieną dalyką“. Jis tarė: „Kalbėk“.
13. Moteris sakė: „Kodėl tu esi nusistatęs prieš Dievo tautą? Juk taip kalbėdamas, karaliau, tu apkaltini pats save, neleisdamas grįžti savo ištremtajam.
14. Mes visi mirštame ir esame kaip ant žemės išlietas vanduo, kurio nebegalima surinkti; tačiau Dievas neatima gyvybės, bet atranda būdą, kad ištremtieji nebūtų atstumti nuo Jo.
15. Aš atėjau kalbėti karaliui, savo valdovui, dėl to, kad žmonės mane įbaugino. Tavo tarnaitė galvojo: ‘Kalbėsiu karaliui, gal karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą.
16. Karalius juk išklausys ir išgelbės savo tarnaitę iš rankos, siekiančios išnaikinti mane ir mano sūnų iš Dievo mums skirto paveldėjimo’.
17. Mano valdovo karaliaus žodis nuramino mane. Nes karalius yra kaip Dievo angelas ir skiria gera nuo pikta. Viešpats, tavo Dievas, tebūna su tavimi“.