13. Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės,ir žemė kupina tavo palaimos.
14. Tu želdai žolę galvijams,ir augalus žmonių reikalams,kad jie augintųsi maisto iš žemės
15. ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį,ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai,ir duonos, kuri stiprina gyvastį.
16. Gausiai laistomi VIEŠPATIES medžiaiir Libano kedrai, jo paties pasodinti.
17. Paukščiai sukasi juose gūžtas,gandras medyje kraunasi lizdą.
18. Aukštieji kalnai skirti laukinėms ožkoms,uolos – slėptuvės olų barsukams.
19. Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti,o saulė žino, kada jai nusileisti.
20. Tu siunti tamsą, ir ateina naktis;tuomet sujunda visi miško gyvūnai.
21. Liūtukai riaumoja grobio,ieškodamiesi maisto iš Dievo.
22. Saulei užtekėjus, jie pasitraukiamiegoti savo guoliuose,
23. o žmogus eina prie darboir triūsia iki vakaro.
24. VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai!Kaip išmintingai juos visus sukūrei!Tavo kūrinių pilna žemė.
25. Štai jūra, tokia bekraštė ir plati.Ten knibžda nesuskaičiuojamimaži ir dideli gyvūnai.