20. Kai Judas pasiuntė ožiuką per savo bičiulį adulamietį, norėdamas atsiimti iš tos moters užstatą, šis negalėjo jos surasti.
21. Jis klausinėjo miesto žmones: „Kurgi ta šventyklos kekšė, kuri buvo pakelėje prie Enaimų?“ Bet jie atsakė: „Ten niekada tokios nebuvo“.
22. Tad jis sugrįžo pas Judą ir pranešė: „Neradau jos. Be to, vietos žmonės sako, kad ten niekada tokios nebuvo“.
23. Judas atsakė: „Tepasilaiko ji juos sau, antraip žmonės ims iš mūsų juoktis. Juk pats matai: siunčiau ožiuką, o tu negalėjai jos surasti“.
24. Maždaug po trijų mėnesių Judui buvo pranešta: „Tavo marti Tamara pasielgė kaip kekšė. Be to, per savo kekšystę ji tapo nėščia“. – „Išveskite ją, – šaukė Judas, – tebūna ji sudeginta!“
25. Vedama laukan, ji pasiuntė uošviui žinią: „Aš nėščia nuo vyro, kuriam priklauso šie daiktai. Prašom patikrinti, – pridūrė ji, – kieno šie daiktai: antspaudo žiedas, juosta ir lazda“.
26. Judas atpažino juos ir tarė: „Ji teisesnė negu aš, nes aš jos nedaviau savo sūnui Šelai“. Daugiau jis su ja nebesuėjo.
27. Atėjus gimdymo metui, pasirodė, kad jos įsčiose buvo dvynukai!
28. Jai gimdant, vienas kūdikis iškišo rankutę. Pribuvėja ėmė ir užrišo ant rankutės raudoną siūlą, sakydama: „Šis išėjo pirmas“.
29. Bet kaip tik tuo metu jis įtraukė rankutę, ir išėjo jo brolis. Pribuvėja ištarė: „Kokią spragą sau pasidarei!“ Todėl jis buvo pavadintas Perezu.
30. Po to išėjo jo brolis su raudonu siūlu ant rankutės. Jis buvo pavadintas Zerachu.