2. Šalies vado Hamoro Hivo sūnus Sichemas pamatė ją, pasigrobė ir jėga privertė su juo gulėti.
3. Jis lipte prilipo prie Jokūbo dukters Dinos, įsimylėjo mergaitę ir stengėsi laimėti jos širdį.
4. Sichemas prašė ir savo tėvo Hamoro: „Gauk tą mergaitę man žmona“.
5. Jokūbas išgirdo, kad Sichemas išniekino jo dukterį Diną. Bet jo sūnūs buvo laukuose su galvijais, todėl jis tylėjo, kol jie sugrįžo.
6. Sichemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą pasikalbėti
7. kaip tik tuo metu, kai jo sūnūs parėjo iš laukų. Išgirdę, kas buvo atsitikę, vyrai buvo pritrenkti ir degė pykčiu, nes Sichemas, gulėdamas su Jokūbo dukterimi, buvo padaręs gėdą Izraeliui. Tokio dalyko pakęsti negalima!
8. O Hamoras kalbėjo su jais, sakydamas: „Mano sūnus Sichemas visa širdimi trokšta jūsų dukters. Duokite ją jam žmona.
9. Giminiuokitės su mumis: duokite mums savo dukteris, imkite sau mūsų dukteris!
10. Įsikursite tarp mūsų, ir kraštas bus jums atviras: gyvenkite, laisvai kilnokitės, įsigykite jame nuosavybę“.
11. Tada pats Sichemas jos tėvui ir broliams sakė: „Leiskite man rasti malonę jūsų akyse! Aš mokėsiu, ko tik iš manęs pareikalausite.
12. Reikalaukite iš manęs vedybų kraičio ir dovanų, kokių tik norite, mokėsiu, ko tik iš manęs reikalausite. Tik duokite man mergaitę žmona“.
13. Jokūbo sūnūs atsakė Sichemui ir jo tėvui, kalbėdami klastingai, nes jis buvo išniekinęs jų seserį Diną.
14. Tad jie sakė jiems: „Mes tokio dalyko negalime daryti – duoti savo seserį neapipjaustytam vyrui, nes tai užtrauktų mums gėdą.
15. Tik su tokia sąlyga sutiksime su tavimi: jei jūs, apipjaustydami visus savo vyriškius, tapsite kaip mes.
16. Tada mes duosime jums savo dukteris ir imsime sau jūsų dukteris, kursimės tarp jūsų ir tapsime viena tauta.
17. Bet jeigu mūsų nepaklausysite ir nebūsite apipjaustyti, pasiimsime savo dukterį ir eisime sau“.
18. Jų žodžiai patiko Hamorui ir jo sūnui Sichemui.
19. Jaunuolis nedelsė tai padaryti, nes žavėjosi Jokūbo dukterimi. Be to, jis buvo labiau gerbiamas negu bet kas kitas savo tėvo namuose.
20. Taigi Hamoras ir jo sūnus Sichemas nuėjo į miesto vartus ir kalbėjo savo miesto vyrams, sakydami:
21. „Tie žmonės mums draugiški. Tesikuria jie krašte ir tesikilnoja jame laisvai, nes krašte yra apsčiai jiems vietos. Galėsime imti jų dukteris į žmonas ir duoti jiems savo dukteris.