26. Po to išėjo jo brolis, laikydamasis ranka Ezavo kulno. Užtat jie pavadino jį Jokūbu. Izaokas buvo šešiasdešimtmetis, kai jiedu gimė.
27. Kai berniukai užaugo, Ezavas buvo įgudęs medžiotojas, laukus mėgstąs vyras, tuo tarpu Jokūbas – tylus, mėgstąs būti namie prie palapinių.
28. Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo žvėrieną, o Rebeka mylėjo Jokūbą.
29. Kartą Jokūbui verdant sriubą, Ezavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs.
30. Ezavas tarė Jokūbui: „Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono viralo, nes esu baisiai išalkęs!“ (Todėl Ezavas buvo vadinamas Edomu.)
31. „Pirmiau parduok man savo pirmagimystę“, – atsakė Jokūbas.
32. Ezavas tarė: „Esu prie mirties, kam man ta pirmagimystė?“
33. Bet Jokūbas užsispyrė: „Pirmiau turi man prisiekti“. Tada jis prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę Jokūbui.
34. Tuomet Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė, pakilo ir nuėjo sau. Tiek Ezavui terūpėjo jo pirmagimystė.