6. Žmogus, kuris siunčia žinią per kvailį,pjauna savo koją ir daro sau nuostolį.
7. Patarlė kvailio lūpose klibakaip šlubio kojos.
8. Duoti kvailiui garbės vietąyra tas pat, kas įrišti akmenuką į svaidyklę.
9. Patarlė kvailio lūpose klibakaip erškėčio šaka girtuoklio rankoje.
10. Samdyti kvailį ar girtuoklįyra tas pat, kas kalaviju žeisti praeivius.
11. Kaip šuo vėl grįžta prie savo vėmalo,taip kvailys kartoja savo kvailystę.
12. Ar esi matęs žmogų, kuris tariasi esąs išmintingas?Iš kvailio galima daugiau tikėtis negu iš jo.
13. „Plėšrūnas ant kelio! – sako tinginys.– Liūtas lauke!“
14. Durys sukinėjasi ant savo vyrių,o tinginys – savo lovoje.
15. Tinginys kiša ranką į dubenį,bet per daug pavargęs, kad pakeltų ją prie burnos.
16. Tinginys tariasi esąs išmintingesnisuž septynis žmones, duodančius gerą patarimą.
17. Praeivis, kuris kišasi į svetimą ginčą,panašus į žmogų, griebiantį šunį už ausų.
18. Kaip pamišėlis,svaidantis liepsnojančius nuodėgulius ir mirtinas strėles,
19. elgiasi žmogus, kuris apgauna artimą,o paskui sako: „Aš tik pajuokavau!“
20. Nepridedant malkų užgęsta ugnis,o nesant liežuvautojo nutyla ginčas.
21. Anglys – žarijoms, malkos – ugniai,o priekabingas žmogus – kivirčui užkurti.
22. Liežuvautojo žodžiai – tarsi skanėstai;jie pasiekia pačią vidurių gelmę.
23. Kaip glazūra, dengianti molinį indą,yra lipšnios piktaširdžio lūpos.