12. Vienas VIEŠPATS jį tevedė,nebuvo su juo jokio svetimo dievo.
13. Jis atvedė jį ant krašto aukštumųir maitino laukų derliumi,duodamas čiulpti medaus iš uolųir alyvmedžių aliejaus iš akmenuotos žemės,
14. varškės iš bandų, pieno iš kaimeniųsu taukais ėriukų ir avinų,Bašano jaučių ir ožių,drauge su geriausiais kviečiais;putojantis vynuogių kraujas buvo tavo gėrimas.
15. Ješurūnas nutuko ir spardėsi.Nutukai, tapai apkūnus ir išpurtęs! –Jis paliko Dievą, kuris jį padarė,ir tyčiojosi iš savo išganančios Uolos.
16. Jie pykdė jį svetimais dievais,erzino bjauriais dalykais.
17. Jie atnašavo auką demonams, kurie nėra Dievas,dievams, kurių niekada nebuvo pažinoję,naujiems, neseniai atėjusiems,kurių jūsų protėviai niekada nebuvo bijoję.
18. Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo,užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė.
19. VIEŠPATS tai matė ir buvo įpykdytas,jis atmetė savo sūnus ir dukteris.
20. Jis tarė:‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą,žiūrėsiu, koks bus jų galas,nes tai nedora karta, neištikimi vaikai.
21. Jie mane įerzino tuo, kas nėra Dievas,įpykdė savo stabais. Aš erzinsiu juos tuo, kas nėra tauta,pykdysiu juos kvaila tauta.
22. Taip, mano įniršis sukėlė ugnį,ji degs iki pat Šeolo gelmių,ris žemę bei jos derliųir padegs kalnų pamatus.
23. Krausiu jiems nelaimes ant nelaimių,svaidysiu į juos visas savo strėles.
24. Alins badas, niokos karštligėir nuožmus maras.Paleisiu tarp jų žvėris su iltimisir nuodingus dulkių šliužus.
25. Lauke kalavijas,o viduje siaubas naikins jaunuolį ir jaunuolę,žinduklį ir seną žilagalvį.
26. Maniau juos visiškai sunaikintiir ištrinti žmonėse jų atminimą,