Jobo 41:17-26 Biblija, arba Šventasis Raštas (LBD)

17. Kai jis stoja piestu, net galiūnai drebair nustėrę iš siaubo traukiasi.

18. Kas jį pultų, nenugalėtų kalaviju;nenugalėtų nei ietimi, nei sviediniu, nei iešmu.

19. Geležį jis laiko šiaudais,varį – sudūlėjusiu medžiu.

20. Strėlė neprivers jo bėgti;svaidyklės akmenys jam tarsi šiaudai.

21. Vėzdai jam panašūs į šiaudus;jis juokiasi iš iečių zvimbimo.

22. Jo pilvas aštriai kiautėtas;jis šliaužia purvu tarsi kūlimo šlajos.

23. Jis priverčia gelmę kunkuliuoti tarsi katilą,sumaišo jūrą it smilkyklę.

24. Paskui save jis palieka blizgantį taką;būtų galima manyti, kad gelmė žila.

25. Žemėje lygaus jam nėra;tai kūrinys be baimės.

26. Jis mato visa, kas didinga;jis visų išdidžiųjų gyvūnų karalius“.

Jobo 41