18. Tada sakydavau: ‘Mirsiu savo lizde,savo dienas padauginsiu kaip smėlį.
19. Mano šaknys siekia vandenį,ant mano šakų krinta rasa visą naktį.
20. Mano jėgos atnaujintos,mano rankose – nuolat naujas lankas’.
21. Žmonės klausydavosi manęs ir laukdavo,tylėdami priimdavo, kai jiems patardavau.
22. Man baigus kalbėti jie neturėdavo, ką sakyti;tarsi rasos lašai krisdavo ant jų mano žodis.
23. Jie laukdavo manęs kaip lietaus,tarsi vėlyvuosius lietus gėrė mano žodžius.
24. Šypsodavausi jiems, ir kai netekdavo pasitikėjimo savimi,mano veido šypsena jiems suteikdavo jėgų.