1. O kad galėčiau rasti dykumoje pakelės pastogę!Tada palikčiau savo tautą,galėčiau atsitraukti nuo jų.Visi jie – svetimautojai,sukčių minia.
2. „Liežuvis – jų ginklas, įtemptas lankas;melas, o ne tiesa, viešpatauja krašte.Nuo vienos nuodėmės jie skuba prie kitos,bet manęs nepažįsta, – tai VIEŠPATIES žodis. –
3. Būkite budrūs kiekvienas su savo kaimynu,nepasitikėkite nė vienu broliu!Kiekvienas brolis gudrauja kaip Jokūbas,kiekvienas kaimynas skleidžia šmeižtus.
4. Visi apgaudinėja vienas kitąir nesako tiesos.Savo liežuviais jie įgudo meluoti,elgiasi nedorai, nebegali gailėtis.
5. Smurtas ant smurto, apgaulė ant apgaulės;manęs pripažinti jie nenori“, – tai VIEŠPATIES žodis.
6. „Todėl, – taip kalba Galybių VIEŠPATS, –valysiu juos ir bandysiu;ką kita man daryti su dukters, mano tautos, nedorumu?
7. Jų liežuvis – mirtina strėlė,apgaulios jų lūpos, apgauli ir kalba.Lūpomis jie kalba su artimu draugiškai,bet širdyje rengia jam pasalas!
8. Kaip už tai jų nebausti? – tai VIEŠPATIES žodis. –Kaip tokiai tautai nekeršyti?“
9. Dėl kalnų aš imu verkti ir vaitoti,dėl ganyklų tyruose pradedu raudoti,nes jie nusiaubti;niekas į juos nebekelia kojos,nebegirdėti kaimenių bliovimo.Ir padangių paukščiai, ir žvėrys pabėgo ir dingo.