19. „Mano širdie! Mano širdie! Raitausi iš skausmo!Netelpa krūtinėje mano širdis!Man plyšta širdis, negaliu tylėti,nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus.
20. ‘Nelaimė vejasi nelaimę’, – pranešama.Visas kraštas niokojamas,kaip mat sunaikintos mano palapinės,akimirksniu – mano pastogės.
21. Kiek ilgai turėsiu regėti tą karo vėliavą,klausytis tų rago garsų?
22. Deja, mano tauta paika!Manęs jie nepažįsta!Jie – neprotingi vaikai,be jokios nuovokos.Jie gudrūs vien pikta daryti,o gera daryti nemoka“.
23. Pažiūrėjau į žemę, ir štaiji nualinta ir dyka!Žvelgiau į dangų, ir nebuvo jame šviesos!
24. Pažiūrėjau į kalnus, ir štaijie drebėjo,o visos kalvos svyravo priekin ir atgal!
25. Žvalgiausi, ir štainebuvo žmonių;net padangių paukščiai buvo išskridę!
26. Pažiūrėjau, ir štaiderlinga žemė buvo tapusi dykuma;visi jos miestai – griuvėsiai prieš VIEŠPATĮ,sunaikinti jo aitraus pykčio.
27. Taip kalba VIEŠPATS:„Tyrlaukiais pavirs visas kraštas,tačiau jo visai nesunaikinsiu.
28. Dėl to dejuos žemė,ir dangūs viršum jos apsigaubs juoda skraiste,nes aš pasakiau ir nesigailiu,nutariau ir neatšauksiu“.