1. Teisus tu liktum, VIEŠPATIE,jeigu įsivelčiau į ginčus su tavimi.O vis dėlto turiu nusiskųsti tavimi.Kodėl sėkmė lydi nedorėlius?Kodėl visi sukčiai tarpsta?
2. Tu juos pasodinai, ir jie suleido šaknis;vešliai sau auga ir net vaisių neša.Tu jų lūpose,bet toli nuo jų širdies.
3. VIEŠPATIE, tu tikrai mane pažįsti; permatai mane,ištiri mano širdįir žinai, kad ji tavo rankose.Išgaudyk juos kaip avis skerdimui,atskirk juos nuo kitų žudymo dienai.
4. Kiek ilgai dar turės kraštas liūdėtiir žolė visur laukuose vysti?Argi turi gaišti gyvuliai ir paukščiai dėl to,kad nedorai elgiasi jo gyventojai?O jie sau sako: „Dievas nemato, ką mes darome!“
5. „Jei lenktynės su pėsčiaisiais tave nuvargino,tai kaip galėsi varžytis su raiteliais?Jei tu jautiesi saugus tik ramiame krašte,tai ką gi darysi Jordano brūzgynuose?
6. Juk net tavo broliai ir namiškiaiklastingai pasielgė su tavimi.Net jie pakeltu balsu rėkia tau už nugaros.Nepasitikėk jais,nors jie ir draugiškai kreiptųsi į tave.
7. Palikau savo Namus, atmečiau savo paveldą.Savo numylėtinę atidaviau jos priešams į rankas.
8. Mano paties tauta prieš mane atsigręžėkaip liūtas miške.Kadangi ji pakėlė balsą prieš mane,elgiuosi su ja kaip su priešu.
9. Mano tauta – lyg paukštis,iš visų pusių puolamas plėšriųjų paukščių.Eikite šen! Rinkitės, visi laukų žvėrys!Ateikite ir rykite!