12. Kalvis daro jį iš geležies, įpučia anglis, kūju kala stabą. Tvirta ranka jį doroja, kol išalksta ir pavargsta. Vandens negeria, todėl visiškai nusilpsta.
13. Stalius pamatuoja medį virvele ir nusibraižo stabą rašikliu. Jis obliuoja medį obliumi, aprėžia skriestuvu ir išskobia iš jo atvaizdą vyro – dailaus žmogaus, tinkamą stovėti šventykloje.
14. Jis kertasi kedrą, pasirenka dar kiparisą ar ąžuolą iš medžių miške, o gal net pasodina kedrą, kad lietus jį užaugintų.
15. Dalį kamieno žmogus sunaudoja kurui: šildosi prie degančių malkų ir jomis pakuria ugnį krosnyje duonai kepti. Žmogus iš rąsto išsidrožia net dievą ir garbina jį, iš medžio pasidaro stabą ir kniūbsčias puola prieš jį.
16. Rąstigalį žmogus sudegina ugnyje, ant jo žarijų kepasi mėsą, sotinasi kepsniu, vis šildydamasis prie ugnies ir kartodamas: „O, kaip man šilta, net karšta!“
17. O kas dar liko iš medžio, iš to išdrožia dievą – savo stabą, klupčioja ir kniūbsčias puola prieš jį, maldaudamas: „Gelbėk, nes tu mano dievas!“
18. Stabai nieko nežino, nieko negalvoja, nes jų akys apvilktos; jie nemato akimis, nesupranta širdimi.
19. Tačiau niekas nesusiprotėja, neturi supratimo nei išmanymo pasakyti: „Rąstigalį įmečiau į ugnį, ant jo žarijų išsikepiau duonos, pasispirginau mėsos ir pasisotinau. Nejaugi iš jo liekanos sau bjaurų stabą darysiu ir rąstigalį garbinsiu?“
20. Kas maitinasi pelenais, tą bus širdis apgavusi ir suvedžiojusi. Neišgelbės jis savęs ir nesakys: „Ar tas daiktas, kurį laikau savo dešinėje, nėra apgavystė?“
21. Nepamiršk šių dalykų, Jokūbai, ir tu, Izraeli,nes tu mano tarnas!Sukūriau tave būti mano tarnu,nepamiršiu niekada tavęs, Izraeli!
22. Išsklaidysiu tavo nusižengimus kaip debesį,tavo nuodėmes kaip miglą.Sugrįžk pas mane, nes tave išpirkau.
23. Dangūs, džiūgaukite, nes VIEŠPATS tai padarė,valiuokite, žemės gelmės!Kalnai, šokite giedodami,drauge su miškais ir visais jų medžiais!Juk VIEŠPATS išpirko Jokūbą,per Izraelį jis parodys savo šlovę.
24. Taip kalba VIEŠPATS, tavo Atpirkėjas,kuris tave sukūrė motinos įsčiose:„Aš – VIEŠPATS, kuris sukūrė Visatąir vienas pats išskleidė dangus.Kai klojau žemę, kas buvo su manimi?
25. Aš – tas, kuris nieku paverčia kerėtojų ženklusir burtininkus padaro žiopliais.Aš – tas, kuris išminčius priverčia pergalvotiir jų pažinimą padaro kvailą.
26. Aš – tas, kuris savo tarno žodį patvirtinair įvykdo užmojį, paskelbtą jo pasiuntinių.Aš sakau Jeruzalei: ‘Būk apgyventa!’Judo miestams: ‘Būkite atstatyti!’Aš prikelsiu jų griuvėsius!
27. Aš – tas, kuris sako marių gelmėms: ‘Išdžiūkite!Aš išsekinsiu jūsų šaltinius!’
28. Aš – tas, kuris taria Kyrui: ‘Tu – mano kerdžius!’Visa, ką aš noriu, jis įvykdys.Jis tars Jeruzalei: ‘Būk atstatyta!’,o apie Šventyklą sakys: ‘Tebūna dedami pamatai!’“