15. Kerėtojai sakė faraonui: „Tai Dievo pirštas!“ Bet faraono širdis buvo užkietėjusi, jis nenorėjo jų klausyti, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs.
16. Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą, pasirodyk faraonui, kai jis eis prie vandens, ir sakyk: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‹Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti.
17. Jei neleisi mano tautai eiti, tikėk manimi, užleisiu musių spiečiais tave, tavo pareigūnus bei valdinius ir tavo rūmus. Egiptiečių namai, net pati žemė, kurioje jie gyvena, knibždės musių spiečiais.
18. Bet tą dieną atskirsiu Gošeno šalį, kur gyvena mano tauta. Ten musių spiečių nebus, kad tu žinotumei, jog aš esu VIEŠPATS šiame krašte.
19. Padarysiu šį skirtumą tarp savo tautos ir tavo tautos. Rytoj pasirodys šis ženklas›’“.
20. VIEŠPATS taip ir padarė. Musių spiečių spiečiai apniko faraono rūmus ir jo pareigūnų namus. Žemė visame Egipto krašte buvo nuniokota musių.
21. Tada faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: „Eikite, atnašaukite savo Dievui auką šiame krašte“.
22. Bet Mozė atsakė: „Tai daryti nedera, nes, ką mes aukojame VIEŠPAČIUI, savo Dievui, pasibjaurėtina egiptiečiams. Jeigu mes aukosime, kas pasibjaurėtina egiptiečių akyse, argi jie neužmuš mūsų akmenimis?
23. Todėl turime nueiti trijų dienų kelią į dykumą ir atnašauti auką VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip jis mums įsako“.