17. Ji ėmė sekti paskui Paulių ir mus šaukdama: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia jums išganymo kelią“.
18. Taip ji darė daugelį dienų. Neapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: „Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti“. Ir dvasia tučtuojau pasišalino.
19. Pamatę, jog viltys pasipelnyti žlugusios, šeimininkai sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę.
20. Nuvedę pas pretorius, jie tarė: „Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai
21. ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis“.
22. Prieš juos susibūrė minia. Tuomet pretoriai perplėšė jų palaidines ir įsakė juos nuplakti rykštėmis.
23. Smarkiai nuplakdinę, įmetė juos į kalėjimą, liepdami viršininkui rūpestingai sergėti.
24. Gavęs tokį įsakymą, viršininkas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas iš atsargumo įtvėrė į šiekštą.
25. Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himną. Kiti kaliniai klausėsi.
26. Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai.