14. Uzijas aprūpino juos, visą kariuomenę, skydais, ietimis, šalmais, šarvais, lankais ir svaidyklėmis.
15. Jeruzalėje ant gynybos bokštų ir mūrų sienos kampų jis pastatė išradingai sumanytų įtaisų strėlėms ir dideliems akmenims svaidyti. Taigi jo garsas pasklido toli ir plačiai, nes tapti galingam jam buvo nuostabiai pagelbėta.
16. Kai tapo galingas, jo širdis pasidarė tokia išdidi, kad nuvedė jį į pragaištį. Jis nusižengė VIEŠPAČIUI, savo Dievui, įeidamas į VIEŠPATIES Namus atnašauti smilkalų ant smilkalų aukuro.
17. Bet kunigas Azarijas, lydimas aštuoniasdešimt drąsių VIEŠPATIES kunigų, įėjo paskui jį
18. ir pasipriešino karaliui Uzijui, sakydami: „Uzijau, tau nėra leista atnašauti smilkalų VIEŠPAČIUI, bet tik Aarono palikuonims kunigams, kurie pašventinti atnašauti smilkalus. Išeik iš Šventyklos, nes esi nusižengęs. Tau garbės iš VIEŠPATIES Dievo tai neatneš“.
19. Uziją, laikantį rankoje smilkytuvą ir pasiruošusį atnašauti smilkalus, apėmė įtūžis. Jam širstant ant kunigų, VIEŠPATIES Namuose šalia smilkalų aukuro kunigų akivaizdoje jo kaktos odą išbėrė raupsai.
20. Vyriausiasis kunigas Azarijas ir kiti kunigai, atsisukę į jį, pamatė, kad jo kakta raupsuota. Tad skubiai jį iš ten išvedė. Ir jis pats skubinosi išeiti, nes VIEŠPATS jį ištiko liga.
21. Karalius Uzijas liko raupsuotas iki pat mirties. Todėl jis gyveno atskirame name kaip raupsuotasis ir buvo atskirtas nuo VIEŠPATIES Namų. Tad jo sūnus Jotamas rūpinosi karaliaus rūmais ir valdė šalies žmones.
22. Kitus Uzijo darbus, nuo pirmo iki paskutinio, aprašė Amoco sūnus pranašas Izaijas.
23. Uzijas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su jais lauke šalia karalių kapų, nes buvo sakoma: „Jis raupsuotas“. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jotamas.