32. Jehonatanas klausė savo tėvą Saulių: „Kodėl jis turėtų būti nubaustas mirti? Ką yra padaręs?“
33. Bet Saulius metė į jį ietį, norėdamas nudurti. Jehonatanas suprato, kad jo tėvas buvo nusprendęs nužudyti Dovydą.
34. Pykčio įkarštyje Jehonatanas pakilo nuo stalo ir antrąją šventės dieną nieko nevalgė, nes sielojosi dėl Dovydo, kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs.
35. Kitą rytą Jehonatanas, lydimas jauno berniuko, nuėjo į tą lauką susitikti su Dovydu.
36. Jis tarė berniukui: „Bėk ir surask strėles, kurias leidžiu“. Berniukui bėgant, jis paleido strėlę toliau negu buvo berniukas.
37. Berniukui pasiekus vietą, kur buvo nukritusi Jehonatano strėlė, Jehonatanas sušuko berniukui: „Ei, žiūrėk, strėlė toliau!“
38. Jehonatanas vėl pašaukė berniuką: „Paskubėk! Greičiau ir nestoviniuok!“ Taigi Jehonatano berniukas surinko strėles ir parnešė savo šeimininkui.
39. Berniukas nieko neįtarė. Tik Jehonatanas ir Dovydas žinojo apie susitarimą.
40. Jehonatanas padavė savo ginklus berniukui, liepdamas: „Eik ir parnešk juos į miestą“.
41. Berniukui vos nuėjus, Dovydas pakilo iš savo slaptavietės prie akmens. Jis puolė kniūbsčias ant žemės ir tris kartus žemai nusilenkė. Pasibučiavę jiedu drauge verkė. Dovydas verkė ilgiau.
42. Tada Jehonatanas tarė Dovydui: „Eik ramybėje, nes mudu abu esame prisiekę VIEŠPATIES vardu, tardami: ‘Tebūna VIEŠPATS su manimi ir tavimi, su mano palikuonimis ir tavo palikuonimis amžinai’“.